Lietuva – Dievo duota žemė

Apd 17: 26 "Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas,..."

Lietuvos žemė – ją protėviai mylėjo
Apie ją sudėta daug posmų gražių
Kaip kryžiuočių ordos ją pavergt norėjo
O jų meilė Lietuvai, kovas laimėt padėjo.

Kodėl ta meilė žemei Lietuvos glūdi giliai širdy?
Kodėl trumpam išvykus iš jos taip slegia ilgesys?
Todėl, kad Viešpats sukūręs tautas
Pats paskyrė joms apsigyvenimo ribas.

Lietuvos žemė mums Dievo duota
Graži, kalvota, upėm apsupta
Gausi derlingų laukų plotais
Žmonių nagingom rankom iš vagotais.

Tačiau, žmogaus rankų darbai
Būtų tik šienas ir šiaudai
Jei mylintis Dievas nesiųstų lietaus
Jeigu saulė nešviestų iš aukšto dangaus.

Kai pavasarį sėjėjas beria grūdą į žemę
Jis tiki, kad derlius užaugs gausus
Jei dėkodamas Dievui jis visa tai darė
Dievas rudenį jo aruodus pripildys pilnus.

Bet ne vien tuo turtinga mūsų žemė
Dievas išdabino ją mėlynais ežerais
Vėjo gūsių genamas bangos krantus kedena
Dieną naktį kalbėdamos su ajerais.

Apžvelgus tėvynės grožybes
Dievui padėka kyla širdy
Dievas Lietuvai suteikė laisvę
Mokėkim garbingai ją išlaikyt.

Tačiau dar brangiau už viską
Yra tai ko nemato akis
Mums duotas Dievo pažadas tvirtas
Kad Jis į šią žemę sugrįš.

< Ankstesnis eilėraštis | Sekantis eilėraštis >