Atgaila

Ilgai buvau aš nuodėmių vergovėj,
Nusidėjimų liūne vos nepaskendau...
Bet sužinojau, koks aš vargšas, apgailėtinas tikrovėj,
Kai Tavo Šventą Žodį išgirdau.

Tu atėjai ir ištiesei man Savo gailestingą ranką,
Pasiūlei eiti su Tavim tiesos keliu.
Aš išgirdau ir supratau, koks be Tavęs aš silpnas, menkas,
Kad be Tavęs toliau aš eiti negaliu.

Tau, mielas Dieve, savo širdį aš aukoju.
Manęs Tu, nusidėjėlio, pasigailėk!
Nešu visas aš savo nuodėmes prie Tavo kojų,
Atleisk man jas ir Tau tarnaut padėk!

Priimki, Viešpatie, mane į Savo šeimą
Ir mano nuodėmingą širdį apvalyk,
Išgydyk mano sopulingą sielą,
Mane švariu indu Sau padaryk!

Ir išklausei Tu mano atgailą ir maldą.
Atleidai nuodėmes ir mano širdį apvalei.
Dėkoju Tau aš, Viešpatie, už didžią meilę,
Už tai, kad Tu išteisinai mane ir amžiną gyvenimą davei!

<Ankstesnis eilėraštis | Sekantis eilėraštis>