Jaunimui

Kaip greitai greitai metai bėga!
Ir laiko Žemėje gyvent man liko taip mažai.
Dažnai širdy girdėjau balsą vieną:
O ką gi Viešpačiui tu gero padarei?

Ar daug sielų tu atvedei prie Dievo
Ir alkstančiam Gyvybės duonos ar davei?
Ar tu ištroškusi pagirdei nors bent vieną?
Ar savo elgesiu pasauliui pavyzdžiu buvai?

Ir pasiteisinimų sau ieškojau:
„Juk buvo santvarka nepalanki.
Be to, kalta mano jaunystė“.
Tik kažkodėl – ne aš pati...

Vėliau aš supratau, kaip smarkiai klydau
Ir brangų laiką veltui išbarsčiau.
Plačiam pasauly kaip avelė pasiklydau...
Ir atleidimo Viešpaties prašiau.

O dienos lekia greit, negailestingai,
Nespėji net aplink apsidairyt.
Jau fizinių jėgų pristinga.
Jaunystėje daugiau galėjau padaryt.

Todėl kas dieną Dievo dvasinių jėgų prašau,
Kad panaudotų Jis mane tarnystėj Sau.
Kad šlovinčiau Jį giesmėmis ir eilėmis,
Nes Savo meile mus pirmiau pamilo Jis.

Jaunime mielas, kol dar nevėlu,
Kol esate jauni ir kupini jėgų – 
Tarnaukit Viešpačiui brangiam
Ir atiduokit visą garbę Jam!

<Ankstesnis eilėraštis | Sekantis eilėraštis>