Kančia yra tikrovė, su kuria susiduria kiekvienas žmogus. Kaip vertiname tokią gyvenimo patirtį? Koks mūsų požiūris į kančią? Tenka pripažinti, kad dažnai matome tik tamsiąją kančios pusę – vargą, netektį, skausmą, baimę, neviltį. Taip, kančią iš tiesų lydi nemalonūs išgyvenimai, tačiau yra ir kita jos dalis, kurios daugelis neįžvelgiame. Kančioje slypi ne tik tamsioji, bet ir šviesioji pusė, turinti neįkainojamą vertę brandžios asmenybės raidai.

Biblija nušviečia kančios temą įvairiomis spalvomis – atskleidžia jos kilmę, priežastis ir naudą. Kančios paveikslas, įamžintas Biblijos puslapiuose, yra ne tik spalvingas, bet ir kupinas gyvybės, nes jis įrėmintas tikrų žmonių likimuose. Viena Senojo Testamento knyga labai dramatiškai ir vaizdingai perteikia žmogaus, vardu Jobas, susidūrimą su neregėto masto tragedija. Viena po kitos, lyg tvanas, vyro pečius užlieja nelaimės. Per vieną dieną Jobas neteko visų savo vaikų, tarnų, gyvulių, turtų, o neužilgo ir savo sveikatos. Dar nesutikau gyvenime žmogaus, kurio patirtas skausmas prilygtų Jobo išgyvenimui. Jobo kančia sunkiai įsivaizduojama ir dar sunkiau pakeliama. Visgi Jobo knyga, kurią galime laikyti kentėjimo klasika, siunčia mums iš amžių glūdumos vilties žinią – net ir pati baisiausia kančia savyje turi kažką gražaus ir vertingo.

Kančia atskleidžia žmogaus tikrąjį veidą. Kas aš esu? Gyvenime gausu iliuzijų, įvaizdžių, kaukių, klastočių ir kitų netikrų dalykų, kurie meistriškai slepia tikruosius. Todėl labai dažnai regimybė skiriasi nuo realybės, arba kitaip pasakius, ne viskas yra taip, kaip atrodo. Kartais mes susipainiojame net patys savyje ir nesugebame atskirti, kur tikrasis Aš, o kur viso labo graži ir patogi kaukė, kur mano tikrasis kelias ar tikėjimas, o kur tik iliuzija. „Skausmas, kitaip nei malonumas, nesidangsto kauke" (Oskaras Vaildas). Kančia sukrečia mus ligi pat sielos gelmių ir sugriauna visa tai, kas netikra. Kančios akivaizdoje griūva visi įvaizdžiai ir pasirodo tikrasis mūsų veidas. Nelaimėje ne tik draugą, bet ir save geriau pažinsi. Štai kodėl Dievas leidžia žmogui patirti skausmingus gyvenimo smūgius, kad žmogus lyg tyras auksas, išgrynintas kančių krosnyje, atsiskirtų nuo visokių nereikalingų ir beverčių priemaišų. Kentėdami tampame tyresni. Kančia padeda suvokti, kas mes iš tikrųjų esame.

Kančia apnuogino ir Jobo širdį. Knygos pradžioje Jobas pristatomas kaip doras ir tikintis žmogus: „Ūzo krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto" (Job 1, 1). Kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms? Užklupus blogiems dalykams ir pasirodo ar žmogus tikrai yra geras, ir ar pakankamai geras. Jobas buvo nuoširdus, užgriuvus nelaimei jis neišsižada savo vertybių ir lieka ištikimas Dievui: „Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas". Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą" (Job 1, 21-22). Tačiau Jobo žmona, kuri buvo tos pačios nelaimės sukrėsta, kančios akivaizdoje parodo kitokį veidą: „Jo žmona jam tarė: "Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk" (Job 2, 9). Deja, ir šiandien daugelis žmonių, susidūrę su gyvenimo sunkumais, priekaištauja Dievui ar net išsižada Jo. Nemanau, kad jų požiūris staiga pasikeičia, tiesiog kančia nuplėšia religingumo kaukę ir pasirodo tikra jų tikėjimo ar netikėjimo būklė. Tiesa, net ir dorasis Jobas, pasiekęs kančios viršūnę, išvydo savyje nedorybės apraiškų: „todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose" (Job 42, 6). Kančia lyg atvira pūliuojant žaizda skausmingai iškelia į paviršių nešvarumus ir infekcijas. Kančia atskleidžia žmogaus tikrumą ir trapumą, apnuogina jo ydas ir silpnybes. Kančios ir nelaimės akivaizdoje labai aiškiai pamatome savo nuodėmingumą ir bejėgiškumą, suvokiame, kad mūsų gyvenimas ir likimas yra ne mūsų pačių rankose. Kančia atveda mus į karčią tiesos akistatą su pačiu savimi: „Aš baisiuosi savimi" (Job 46, 2). „Aš – nusidėjėlis!" (Lk 5, 8). „Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne" (Rom 7, 18). „Esu bejėgis žmogus" (Ps 88, 4). Karti tiesa. Nelengva ją priimti ir ne visiems tai pavyksta, tačiau būtent tokia yra kiekvieno žmogaus būklė, kuri kančios ir skausmo kontekste ypatingai išryškėja.

Kančia pastūmėja žmogų ieškoti gyvenimo prasmės. Kodėl aš esu? Kančios sukrėstas žmogus, kelia begalę klausimų? Jobo knygoje, kuri persmelkta skausmo ir kančios, užduodama labai daug klausimų, tiesą sakant, klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų. Jobas kančios akivaizdoje net 15 kartų užduoda klausimą „kodėl". Kiekvienas klausimas yra tam tikras ieškojimas: „kas aš esu?" – tapatybės paieškos, „kodėl aš esu?" – prasmės. „Kančia turi nuostabios žadinamosios galios" (A. Maceina). Laimingas ir ramus gyvenimas užliūliuoja žmogų, tuo tarpu kančia lyg tas žadintuvas sučirškia kaip tik tada, kai esame labiausiai įmigę ir išmeta mus iš šilto guolio. Susimąstęs kančios akivaizdoje Jobas klausia, kokią prasmę turi jo nelaimės, skausmas ir apskritai visas jo gyvenimas. Kodėl žmogus gyvena? Šis klausimas skamba lyg tam tikras uždavinys ar net reikalavimas įminti žmogaus gyvenimo mįslę.

Viktoras Franklis, garsus žydų kilmės psichologas, labai aiškiai išgirdo šį klausimą patekęs į Aušvico mirties stovyklą 1941 metais. Praradęs žmoną, artimuosius, darbą ir laisvę, Franklis nežinojo, koks likimas jo laukia. O konclagerio prieangyje atimant paskutinę nuosavybę, drabužius, atėmė ir švarko kišenėje paslėptą ilgų metų darbo vaisių – dar neatspausdintos knygos rankraštį apie gyvenimo prasmę. Prieangyje jis paliko ne tik drabužius, rankraštį, praeitį, bet ir didelę dalį savęs. Tada jam davė mirusio kalinio apiplyšusį švarką, kurio kišenėje rado nedidelį popierėlį su Biblijos žodžiais: „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis..." (Įst 6, 4-9). Ir gimė įžvalga: tai užduotis jam pačiam, čia ir dabar, tose sąlygose, įgyvendinti tai, ką rašė rankraštyje – gyventi prasmingai. Gyvenimas konclageryje buvo nežmoniškas – fizinė, psichologinė ir dvasinė kančia. Kančia jį skaudžiai apiplėšė, bet dar dosniau apdovanojo. Per plauką nuo mirties – bet išlikęs gyvas, iš kančios ir mirties stovyklos jis išsinešė atsakymą sau ir kitiems, atsakymą, kurį vėliau atskleidė savo knygoje „Žmogus ieško prasmės".

Kančia kviečia žmogų į gyvą ir gilų santykį su Dievu. Kur aš einu? Žmonės paprastai klausia: „Ko galiu tikėtis iš gyvenimo ar Dievo?", Franklis suprato, jog iš tikrųjų klausimas užduodamas mums: „Ko gyvenimas ar Dievas tikisi iš manęs?" Prasmė yra tam tikras uždavinys, duotas mums iš viršaus, – tai Dievo pašaukimas. Į gyvenimo prasmės klausimą: „Kodėl aš gyvenu?" – gali atsakyti tik Dievas. Ir tik Jis vienintelis gali įminti žmogaus gyvenimo mįslę. O Jo atsakymas yra mūsų pašaukimas, kurį turime išgirsti ir į jį atsiliepti. Gyvenimas yra vertingas, jei turi prasmę, o prasmingas, jei atranda savo pašaukimą, ar tiksliau pasakius, atranda Dievą. Ir atvirkščiai, gyvenimas be Dievo yra tuščias – neturi jokios prasmės ir išliekančios vertės.

Kančia lyg žiauri tardytoja nepaliaujamai užduoda nepatogius klausimus: „Kas tu esi? Kodėl tu esi? Kur tu eini?" Geri klausimai, bet kodėl jie yra tokie nepatogūs mums? Todėl, kad nei į vieną iš jų negalime teisingai atsakyti patys. Užkluptas kančios Jobas užduoda tokius pačius klausimus: „Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?" (Job 7, 17). „Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?" (Job 3, 23). „Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?" (Job 17, 15). Nors šiuos klausimus Jobas garsiai išsako savo draugams, kurie atėjo paguosti jį nelaimėje, ir draugai atkakliai stengiasi Jobui atsakyti, tačiau ne draugams skirti šie klausimai. Jobas klausia ir laukia Dievo. Jobas puikiai supranta, kad nei jis pats, nei jo draugai neturi tikrų atsakymų. Žmogus gali duoti teorinį ar loginį atsakymą, tačiau negali suteikti ramybės, laimės, jėgų. „Votimis aptekusiam žmogui reikia pašalinti votis, o ne duoti tegul ir gražiausią traktatą apie kančios prasmę" (A. Maceina). Jobui reikia susitikimo su gyvuoju Dievu. Prislėgtas vargo ir kančios žmogus laukia Dievo prisilietimo ir išvadavimo. Ir sunkiausia kančios dalis yra Dievo tylėjimas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!" (Mk 15, 34). Kodėl Dievas kartais tyli? Kur Dievas, kai man sunku? Kodėl Dievas leidžia man kentėti? Dievo tylėjimas yra dvasinė kančia. Dievas leido Jobui patirti fizinį, emocinį ir dvasinį skausmą. Kodėl? Kančia turi ir šviesiąją pusę. Ji naudinga mums: „Iš kančios yra tveriami pasauliai – ir nei vaikas, nei žvaigždė nėra gimę be skausmo" (Oskaras Vaildas). „Kančios prasmė yra paruošti mūsų egzistenciją taip, kad joje suspindėtų Dievas" (A. Maceina).

Ir štai Viešpats ateina pas Jobą kančios audroje: „Viešpats atsiliepė Jobui iš audros" (Job 38, 1). Po susitikimo su Dievu, mes išvystame kitokį Jobą. Jobas dar giliau pažįsta savo Dievą: „Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave" (Job 42, 5). Ir Jobas dar geriau pažįsta save: „Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose" (Job 42, 6). Kuo ryškiau Dievo šlovės spinduliai mus apšviečia, tuo daugiau savo ydų pamatome. Ir galiausia, Jobas dar labiau pajunta laimės skonį: „Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo" (Job 42, 10). „Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę" (Job 42, 12). „Kelias į garbę eina per kančią" (A. Maceina). „O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo" (1 Pt 5, 10). „Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę" (2 Kor 4, 17). Net ir skaudžiausią kančią Dievas gali paversti didžiausia laime ir džiaugsmu.

Išvaduotas iš baisios kančios konclageryje Viktoras Franklis aprašo savo patirtį: „Vieną dieną, tuoj po išvadavimo, ėjau žaliuojančiom pievom link miestelio netoli stovyklos. Vieversiai kilo į dangų, ir galėjau girdėti jų džiaugsmingą dainą. Aplinkui per mylias nesimatė nei vieno žmogaus. Nebuvo nieko, tik plati žemė ir dangus, ir vieversėlių džiūgavimas, ir erdvės laisvė. Sustojau, pažvelgiau aplinkui ir į dangų – ir tada suklupau ant kelių. Tuo metu buvo labai maža, ką jutau apie save ir pasaulį. Sukosi tik vienas sakinys sąmonėje – vienas ir vis tas pats: „Šaukiausi Viešpaties iš savo ankšto kalėjimo, ir Jis atsiliepė man erdvės laisvėje". Kaip ilgai ten klūpojau ir kartojau tą sakinį, negaliu prisiminti. Bet žinau, kad tą dieną, tą valandą prasidėjo mano naujas gyvenimas".

Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias kartais nusileidžia į tamsius vargo ir nelaimių slėnius. Kančia skausmingai prabyla į mūsų sielą ir žadina ją prasmingais klausimais: Kas aš esu? Kodėl aš esu? Kur aš einu? Jėzus Kristus yra Dievo atsakymas puolusiai žmonijai. Jis mūsų Viešpats ir Gelbėtojas, Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą" (Mt 11, 28-29).

• Kas aš esu? – „visi, kurie vargstate ir esate prislėgti".
• Kodėl aš esu? – „imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs".
• Kur aš einu? – „ateikite pas mane..., ir Aš jus atgaivinsiu".

Kitas pamokslas: Pavogtos Kalėdos