Copyright 2020 - Kauno „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčia

Stebuklingas išgelbėjimas arba tikėjimo pavojingumas, kai prie jo yra pridedami papildomi dalykai

 

Pritrenkiantis John Pinkevich liudijimas

Šiame interviu aš noriu jums pristatyti pačią neįprasčiausią istoriją, kokią tik esu girdėjusi savo gyvenime. 2003 metų vasarą John Pinkevich pradėjo reguliariai lankyti pamaldas vienoje Slavų baptistų bažnyčioje. Aš ir mano draugas pažinę jį, buvome stipriai sukrėsti ir negalėjome apie jį neparašyti. Johno istorija yra neįprasta todėl, kad dvasiniai ieškojimai jį nuvedė į charizmatinį judėjimą, visų mokymo lygių patyrimas, jo vos neprivedė prie tragedijos. Šiandieną mes nuoširdžiai dėkojame Dievui už begalinę Jo malonę, kuri buvo tokia aiški tada ir yra dabar Johno gyvenime. Žinau, kad Johno istorija gali būti palaiminimu ir įspėjimu daugeliui krikščionių. Tuo aš ir norėčiau su jumis pasidalinti.

Margaret Kolomiytseva


john pinkevich
John Pinkevich gimė 1975 metais Lenkijoje. Jo motina yra žydė, o tėvas Ukrainos lenkų žydas. Jis nuo vaikystės buvo mokomas Biblinių tiesų ir tam tikra prasme Johnas norėjo patirti „dvasinę pilnatvę“ charizmatiniame judėjime. Šis interviu yra liudijimas kaip Dievas dirbo jo gyvenime ir sugrąžino jį prie tiesos šaltinio, Biblinio mokymo – tikėjimo, paremto tiktai Dievo Žodžiu, o ne emocijomis, patyrimais, ar kitais papildomais dalykais, kuriuos daugelis žmonių stengiasi pridėti prie savo tikėjimo. (Rom 10:17, 2 Kor 4:18)

K: John, esu girdėjusi, kad užaugote krikščioniškoje šeimoje ir apie Kristų girdėjote nuo vaikystės. Prašau, papasakokite truputį daugiau kaip jūs atėjote pas Dievą.

A: Aš atgailavau 1989 metais evangelikų pamaldose. Tuo metu man buvo 14 metų. Tų pačių metų liepos 27 d. aš buvau pakrikštytas. Nuo pat pradžių aš mylėjau Dievą ir Jo Žodį. Po krikšto pradėjau aktyviai lankyti pamaldas, iš pradžių pamokslavau, po to padėjau statyti bažnyčią, padėjau jaunimo tarnystėje. Buvau labai dievotas ir atsidavęs Dievui žmogus. 1990 metais mūsų šeima persikėlė į Ameriką. Ir čia aš aktyviai prisijungiau prie tarnavimo bažnyčioje. Lankiau neakivaizdines studijas Biblijos koledže ir buvau jaunimo grupės vadovo padėjėju vienoje iš bažnyčių Spokane, Washington.

K: Sakoma, kad žmonėms nėra lengva priprasti prie charizmatų ideologijos ir praktikavimų, nebent jie yra tokioje bažnyčioje užaugę. Kaip jums tai nutiko? Kas privertė jus peržengti tuos rėmus nesižvalgant atgal?

A: Tai yra tiesa. Nuo vaikystės buvau įsitikinęs, kad charizmatinis judėjimas yra rimta klaida. Šia tema perskaičiau daug įvairios literatūros, perskaičiau ir John MacArthur’s “Charizmatinis chaosas,” ir atrodo į tai žvelgiau iš Biblinio požiūrio. Mano atitrūkimas nuo tiesos prasidėjo labai nepastebimai. Palaipsniui man pradėjo rūpėti tuštybė. Norėjau paimti iš gyvenimo daug, tapti finansiškai saugus. Aš pradėjau savo verslą, remontavau ir pardavinėjau mašinas, kur leidau sau apgaudinėti ir mano prioritetai stipriai pasikeitė. Bažnyčios pamaldos tapo nuobodžios, žinia neįdomi, giesmės per ilgos. Tuomet pradėjo kilti klausimai kaip pavyzdžiui: „Jeigu Dievas gyvas, tai kodėl Jis nepasirodo? Kodėl nėra stebuklų ir išgydymų?“ Per tą laiką Spokane, kur aš gyvenau, atsirado nauja charizmatinė bažnyčia, kuriai vadovavo Roman Shidlovskiy. Ji vadinosi „Pilnos evangelijos bažnyčia“. Aš norėjau kažko naujo ir nuėjau ten iš smalsumo. Iš pradžių nepastebėjau nieko neįprasto. Viskas atrodė teisinga. Neišgirdau nieko prieštaraujančio Dievo Žodžiui. Buvo kalbama apie tikėjimą, apie Kristaus kraują, apie šventumą. Mano susipažinimas su idėjomis nebuvo paremtas Biblija, visa ta charizmatinė bendruomenė pranoko mano visą religinį patyrimą. Sakoma, kad jeigu varlę įmestum į verdantį vandenį, ji tuojau pat iš ten iššoktų. Bet jeigu ją įdėtum į šaltą vandenį ir pamažu kaitintum, ji netgi to nepastebėtų, ir būtų ten kol išvirtų. Taip buvo ir su manimi.

K: Kas suvaidino lemiamą vaidmenį jūsų perėjime į charizmatinę bažnyčią?

A: Aš aktyviai klausiau ir nuoširdžiai priėmiau visus Roman Shidlovskiy pamokslus. Nepastebimai jis pradėjo kalbėti apie Šventosios Dvasios krikštą su kalbų dovanomis, kurios duoda „dvasingesnį“ gyvenimą. Pavyzdžiui jis dažnai sakydavo: „Užteks gyventi pilką baptistišką gyvenimą. Jums reikia naujų dvasinių dovanų, švento pašaukimo.“ Tokie pasakymai buvo įprasti toje bendruomenėje. Jeigu būčiau atėjęs į savo „senąją“ bažnyčią, būčiau miręs iš nuobodulio. Tie seni nuobodūs pamokslai ir baptistų giesmės... Kai tuo tarpu charizmatų bažnyčioje buvo ugdomas laimės jausmas. Tai suvaidino lemiamą vaidmenį. Aš lioviausi bijojęs kalbėjimo kalbomis, kuris neturėjo prasmės ir kitų praktikavimų, kurių neradau Biblijoje. Tuo metu aš jau buvau nutraukęs visus ryšius su savo „senąją“ bažnyčia ir tapau aktyviu charizmatų bažnyčios lankytoju. Tuomet senojoje bažnyčioje man buvo duotas bandomasis laikas. Mano giminės ir draugai buvo labai susirūpinę manimi; jaunimo grupė meldėsi ir pasninkavo, prašė Dievo mane atversti. O aš vis giliau ir giliau grimzdau į charizmatinio mokymo praktikavimus, stengdamasis iš tikrųjų tapti „dvasingu.“ Užbaigęs su vienu dalyku, greitai imdavausi kito. Taip yra siekiama tikro „dvasingumo“, aš perėjau visus šešis žingsnius ir tiktai šeštame žingsnyje Dievas mane sustabdė, stebuklingai parodydamas visą šio kelio apgaulingumą.

K: Prašau pasakykite kokie yra tie žingsniai, kuriuos jūs paminėjote. Pirmasis tikriausiai yra liežuvių (kalbėjimo kalbomis) „dovana“, tiesa?

A: Tiesa. Taip vadinamas „krikštas Šventąja Dvasia“ su kalbėjimo kalbomis dovana, buvo mano pirmasis žingsnis į „tikrąjį dvasingumą.“ Man prireikė nemažai laiko kol pradėjau kalbėti kalbomis, nors aš labai stengiausi. Vieną kartą Roman Shidlovskiy pamokslavo, kad pagrindinė kliūtis trukdanti gauti šią dovaną yra mūsų protas. Jis įtikinamai sakė, kad dvasiniam pasiekimui mums reikia tiesiog „išjungti protą“, kuris trukdo absurdiškam ir beprasmiam vapaliojimui. Apie tai rašė ir Benny Hinn. Iš pradžių atrodo keista – „išjungti protą.“ Jie stengėsi mane įtikinti, kad protas yra kliūtis dvasingumui. Ir pamažu aš pripratau prie tokių pasakymų kaip: „Palikite savo protą! Tai yra kliūtis, kurią reikia įveikti! Atverkite savo širdį; nesistenkite suprasti to protu! Savo protu jūs niekuomet nesuprasite šio patepimo! Protas yra kliūtis! Neleiskite savo protui dirbti, tiesiog atsiskirkite nuo jo!” Kartą aš išvykau į vieną iš Benny Hinn’s žygių. Jis kalbėjo apie mokymą, kurį išpopuliarino jo pirmtakė Catherine Cullman. Pagrindinė idėja tokia pati: „Niekuomet neabejokite Šventosios Dvasios balsu, niekuomet nepriimkite minties, kad galite suklysti, be abejonių ir kliūčių priimkite Šventosios Dvasios balsą.“ Benny Hinn tęsė: “Didžiausias pavojus yra tuomet, kai mes abejojame Šventosios Dvasios balsu. Šiuo atveju mes esame pavojuje kalbėti prieš Šventąją Dvasią.“ Palaipsniui, aš pradėjau prarasti save. Siekiant dvasingumo, pasiekiau tokią būseną, kai galėjau žengti žingsnį neklausydamas proto balso, kad patirčiau taip geidžiamą Šventosios Dvasios poveikį. Kartą, būdamas Amerikos charizmatinės bažnyčios pamaldose, aš nusprendžiau pabandyti tai, apie ką tiek daug buvau girdėjęs – paleisti protą ir pasiduoti emocinei „dvasios“ tėkmei. Prisimenu kaip kartojau sau: „Nesistengsiu suprasti šio patyrimo; paliksiu protą nuošalyje ir gausiu Šventosios Dvasios patepimą.“ Kai tik nustojau save kontroliuoti, aš pasinėriau į emocinę tėkmę, kurios buvo pripildytas visas kambarys. Mane apėmė ekstazės ir užsimiršimo jausmas ir mano burna pradėjo šūkalioti beprasmius bei nesuprantamus garsus. Kadangi visa tai lydėjo malonūs jausmai, aš supratau kas tai yra Šventosios Dvasios krikštas. Tai buvo mano pradinis taškas – mano įklimpimas į šį judėjimą.

K: Jeigu tai yra toks geras jausmas, kodėl yra blogai kalbėti kalbomis? Galbūt Dievas tai iš tikrųjų duoda savo vaikams, kad jie būtų laimingi?

A: Aš nuoširdžiai tuo tikėjau. Kalbėjimas kalbomis man tapo pagrindiniu krikščionybės dalyku. Aš to troškau, siekiau, nes tai buvo susiję su tuo ryškiu jausmu, kuris buvo mano „Šventosios Dvasios krikšte.“ Bet vis daugiau ir daugiau tai patirdamas, aš pradėjau jausti, kad tai neatneša man pilnatvės. Labai greitai viskas tapo įprasta ir kasdieniška – besikartojanti emocinė muzika, „pasinėrimas į garbinimą“, kalbėjimas kalbomis ir t.t.... Vėliau, kai mane Dievas iš šio košmaro išvedė, aš supratau, kad kalbėjimas kalbomis buvo niekas kitas kaip tik masinė psichozė, kuri veikia kaip emocinis dopingas. Jis suteikia malonius jausmus, bet prie to galima labai greitai priprasti ir po to pradedi trokšti kažko daugiau. Būtent taip nuo pirmo žingsnio kalbėjimo kalbomis perėjau prie antro – „poilsis Dvasioje.“

Siekdamas emocinio poveikio, kuris yra klaida tikram dvasingumui, Šėtonui sudariau sąlygas vesti mane tolyn. Vieną sekmadienį buvau pamaldose kur pamokslautojas kvietė išeiti į priekį tuos, kurie norėjo dar labiau priartėti prie Dievo patirdami kritimą dvasioje. Žmonės ekstazės būsenoje griūna atgal. Man nepatiko matyti žmones tokioje būsenoje. Tą dieną man reikėjo pasirinkti. Iš vienos pusės Dievas per protą man kalbėjo sakydamas: „Palauk, kur Biblijoje rašoma apie griuvimą atgal? Rašte nėra nė vienos ištraukos kuri kalba apie kažkokį dvasingumo lygį.“ Iš kitos pusės aš iš tikrųjų norėjau patirti tą nuostabų jausmą, kuris mane buvo užvaldęs, kuomet pirmą kartą prakalbau kalbomis. Pamokslautojas ir toliau kvietė žmones išeiti į priekį ir mintys sukosi galvoje: „Ar nori abejoti Šventosios Dvasios balsu? Jeigu abejosi manimi aš paimsiu iš tavęs patepimą, paimsiu šią laimę, paimsiu šią šviesą, tai atviras dangus ir tu sugrįši į pilką baptistišką gyvenimą, klausyti pilkų pamokslų. Ar prisimeni kaip neklausei proto balso? Kokią laimę tu patyrei, kokią šviesą? Nebijok aš nuvesiu tave iki aukščiausio patepimo. Ar nori griūti atgal?“ Mano galvoje virė tokios mintys. Spaudimą sustiprino emocinė muzika pritariama žodžiais. Kai kurie pradėjo eiti į priekį ir aš nusprendžiau sakydamas: „Žinoma aš eisiu tolyn. Aš negrįšiu į pilką gyvenimą.“ Negaliu prisiminti ar pamokslautojas mane pastūmė, ar tai nutiko dėl neramaus laukimo, bet kai aš prie jo priėjau tiesiog griuvau atgal į krūvą kitų žmonių iš minios.

Tai kas nutiko man yra tas pats kas nutiko tai varlei apie kurią minėjau ankščiau. Kol šildžiausi toje terpėje, Šėtonas taip pat mane maitino stipriausiomis emocijomis. Panašiai kaip ir ankščiau aš patyriau laimę ir pilnatvę. Šis patyrimas galiausiai mane įtikino dėl mano kelio tikslumo. Nuo to momento man nebeliko jokios abejonės. Laimė, sustiprėjantys jausmai ir euforijos patyrimas tapo tais kriterijais, kuriais aš matavau dvasingumą ir tai realiai tapo mano tikėjimo pagrindu. Tuo metu aš jaučiau, kad noriu įgyvendinti savo svajonę, pasiekti tikrą dvasingumą, tai buvo mano tikslas.

K: Jūs sakote, kad tie jausmai greitai praeidavo, kas atsitikdavo tais momentais, kai jų nebuvo?

A: Jausmai iš tikrųjų greitai praeidavo, bet tai nebuvo pagrindinė problema. Problema yra giliau. Reikalas tas, kad mūsų tikėjimas turi būti paremtas tiktai autoritetingu ir patikimu Dievo Žodžiu. Mano problema yra ta, kad jausmus, kuriuos aš radau charizmatinėje bendruomenėje aš supainiojau su tikėjimo realybe. Emocinis patyrimas tapo vedančia į priekį motyvacija, kuri apakina protą ir pajungia visa kita. Taip kaip žmonės priklausomi nuo narkotikų yra vedami nenugalimo troškimo gauti kitą dozę, taip tie, kas emocijas priima kaip tiesą, dvasiškai ieško stiprių jausmų ir neįprastų patyrimų. Aš tai jaučiau daugelį kartų. Bet išėjus iš bažnyčios ir pasinėrus į tikrą gyvenimą, darosi tik blogiau. Jūs tik ką jautėtės dvasiškai pakiliai, ypatingai priartėjęs prie Dievo, bet praėjus kuriam laikui jaučiatės išsekęs. Tokiais momentais nusiramindavau prisiminęs tuos jausmus, kurie mane užvaldydavo kalbant kalbomis ir krentant dvasioje. Mano mokytojai sakė man, kad tai yra normalu ir laikui bėgant mano savijauta pagerės. Kita svarbi charizmatinės bažnyčios pusė yra finansinio sėjimo mokymas. Aš buvau tikinamas, kad jeigu dosniai duosiu dešimtinės, tuomet Dievas duos man šimteriopai ir pasirūpins mano finansine gerove. Aš nuoširdžiai tuo tikėjau ir aukojau viską ką galėjau tam, kad patirčiau naują stebuklą, dar stipresnį „laimės jausmą“, dar daugiau įspūdingų jausmų ir t.t... Aš nuoširdžiai maniau, kad tai buvo tikra krikščionybė, priimdamas tai kaip tiesą ir gerdamas ją kaip kempinė, tikėjau „patepimu“ be jokių abejonių ar prieštaravimų, bijodamas kalbėti prieš Šventąją Dvasią.

K: Koks buvo kitas žingsnis siekiant dvasingumo?

A: Velnias dažnai elgiasi kaip šviesos angelas naudodamas neteisingą dvasingumą. Jis gali suklastoti bet kokius jausmus. Juos pateisina manipuliuodamas Raštu, ištraukdamas eilutes iš konteksto ir suteikdamas reikalingą prasmę. Kartą darbo metu aš galvojau apie savo dvasinius patyrimus, kai staiga nevalingai man šovė mintis: „Kas jeigu visa tai yra melas? Visi mano mokytojų argumentai yra paremti savo pačių asmenine patirtimi, o ne Raštu.“ Bet iš karto man šovė kita mintis: „Ar tiki, kad burbuliavimas yra iš Dievo? Tu gali tai išmėginti. Jeigu tu tiesiog čia pradėsi kalbėti kalbomis, tuomet tai yra iš Dievo.“ Ir Aš pasakiau, jeigu tai yra iš tavęs Viešpatie, tuomet leisk man dabar prakalbėti kalbomis.“ Ir iš tikrųjų, aš iškarto tiesiog darbe pradėjau murmėti. Tai buvo nuostabu ir aš pasakiau: Viskas. Aš niekuomet daugiau neabejosiu kalbėjimu kalbomis. Tai tikrai yra iš Dievo.” Aš paprašiau Dievo, kad man atleistų už abejones ir pažadėjau Jam niekada daugiau nesistengti to suprasti protu ir toliau augti pažinime ir patepime. Panašiai buvo ir su kritimu dvasioje. Taip aš susipažinau su trečiuoju “dvasiniu” žingsniu – gaudamas savo patyrimų patvirtinimą. Tikėjimą įvyniodami į jausmus mes tampame lengvai prieinami velnio manipuliacijoms, kuris šioje srityje yra labai aktyvus.

Tuo metu Dievas pradėjo kalbėti man per aplinkybes. Netikėtai patekau į avariją. Bet avarijos įvyksta ir aš tam nesuteikiau didelės reikšmės. Labai greitai aš patekau į kitą avariją, ji buvo daug rimtesnė nei ankstesnė. Mano automobilis buvo visiškai sudaužytas. Bet ir vėlgi aš nenorėjau abejoti savo keliu. Jausmai ir patyrimai, kuriuos patyriau tą akimirką, kai įsijungiau į šį judėjimą buvo tokie patrauklūs, kad netgi rimčiausiose aplinkybėse aš nenorėjau leisti sau galvoti, kad tai Dievas man kalba, norėdamas mane sustabdyti. Ketvirtas „dvasinis“ žingsnis, kurio troškau – išmokti girdėti Šventosios Dvasios balsą ir besąlygiškai jam paklusti. Vienoje didelėje konferencijoje, garsus charizmatų vadovas Adelaje, pamokslavo, kad tikrai dvasingi žmonės gali girdėti Šventosios Dvasios balsą ir bendrauti su Juo visą laiką, kaip su draugu. Aš supratau, kad jis kalba apie naują Dvasią visam laikui. Jis labai įtikinamai pasakojo kaip Jis pasiekė tą Šventai dvasinį lygį, kurį reikia pasiekti ir man. Tuomet aš maniau įvyks tai, ko aš tikėjausi. Aš jau žinojau, kad norint pavyti dvasinį vadovą man reikia protą nustumti į šalį. Grįžęs iš konferencijos, buvau labai sužavėtas ir negalėjau liautis galvojęs kaip pasiekti šį dvasinį lygį. Dar ir dar kartą aš klausiau pamokslų šia tema. Ir galiausiai aš pasakiau sau: „Viskas. Nustumsiu protą į šalį. Atidžiai klausysiu Šventosios Dvasios balso.“ Kitą dieną kai atėjau į darbą, draugai manęs paklausė: „Kaip praėjo konferencija?“ Buvau pasirengęs atsakyti jiems ir papasakoti kaip viskas praėjo, kai mano mintis pakeitė kitos mintys: „Ar ketini atsakyti remdamasis protu? Nustumk protą į šalį.“ Iš tikrųjų neatsimenu ką aš tuomet pasakiau, aš tik pasidaviau jausmų antplūdžiui ir prakalbau. Aš buvau pripildytas ryškių jausmų, taip kaip tuomet, kai žengiau pirmuosius žingsnius pradėdamas kalbėti kalbomis ir t.t... Tik šį kartą jie buvo netgi stipresni ir ryškesni. Ir vėlgi aš pajaučiau šviesą ir atvirą dangų priešais save. Tuomet manęs paklausė ką aš galvoju apie šį judėjimą. Ir vėl balsas manęs nepaliko. Ar abejosi manimi? Prisimenu, kad atsakiau taip kvailai, jog jie akivaizdžiai pagalvojo, kad su manimi kažkas negerai. Mano atsakymas neturėjo jokios prasmės ir reikšmės. Bet aš į nieką nekreipiau dėmesio. Aš išgyvenau jausmus. To man užteko. Aš nusprendžiau, kad pagaliau turiu pasiekti viską ką duoda „patepimas“.

K: Įdomu, kad yra tokia „dvasinių“ poveikių įvairovė. Atrodo, kai viena tampa įprasta, iš karto pasirodo kita. Ar tai turi ribas?

A: Pasiekiau ribą tuomet, kai siekdamas dvasingumo charizmatinėje patirtyje, vos nepraradau gyvybės. Bet prieš tai, aš išgyvenau dar vieną žingsnį – ateities sužinojimas ir žmonių minčių skaitymas. Norėdamas pasiekti dvasinių aukštumų aš kopijavau viską ką mačiau darant garsiems charizmatų vadovams. Beveik kiekvienų pamaldų metu, jie pranašavo kokią tai pranašystę. Mano draugas iki šiol nebuvo patyręs jokių „dvasinių“ žingsnių ir aš mąsčiau kaip visa tai jam paaiškinti, kad jis taip pat galėtų pajausti šią laimę ir emocinį pakilimą. Vieną dieną aš aiškiai girdėjau balsą savo galvoje: „Ar tu nori pakylėti jį dvasiškai? Klausyk ir daryk tai, ką tau liepsiu.“ Tuomet mes su draugu sėdome valgyti pietų. Aš atsakiau balsui esančiam manyje: „Gerai. Aš noriu jam tai paaiškinti. Padėk man.“ Balsas man atsakė: „Klausyk ir daryk tai, ką tau liepsiu.“ Mano draugas paklausė kaip praėjo diena darbe. Balsas man atsakė: „Tylėk ir nieko nesakyk.“ Draugas pradėjo nerimauti, kad kažkas atsitiko darbe, bet balsas man nuolatos draudė jam kažką atsakyti. Tuomet draugas nusprendė pakeisti pokalbio temą ir pasakė: „Ką gi, paragaukime maisto?“ Balsas man atsakė: „Padėk šakutę ir nieko neatsakyk.“ Tiksliai taip ir padariau. Mano draugas išsigando ir paklausė: „Ar tau viskas gerai? Ir čia balsas man atsakė: „Iš visų jėgų dabar melskis kalbomis.“ Ir taip kaip galėjau garsiai pradėjau šaukti beprasmius žodžius. Išsigandęs to kas man atsitiko draugas nualpo. Aš paguldžiau jį ant sofos ir jis paprašė atnešti jam vandens. Atnešiau jam stiklinę vandens, bet jis pasakė: „Ne, Johnai, aš noriu švaraus vandens.“ Aš pamaniau, kad jis nori išfiltruoto vandens ir nuėjau jo atnešti. Ir tuomet balsas man pasakė: „Jam nereikia tavo vandens. Aš nuvesiu tave iki aukščiausio patepimo lygio. Aš pasakysiu tavo draugo mintis. Išpilk šį vandenį, eik pas savo draugą ir pasakyk, kad jam nereikia šio vandens, jam reikia Dievo Žodžio.“ Išėjęs iš kambario pamačiau draugą belaukiantį prie išėjimo. Aš tiksliai pakartojau balso žodžius: „Tau nereikia šio vandens, tau reikia Dievo Žodžio.“ Mano draugas labai nustebęs pradėjo šaukti: „Johnai, tu esi pranašas.“ Ir vėlgi aš patyriau nepaprastą dvasinį pakilimą, tuos pačius jausmus kaip ankščiau. Vėl tą pačią šviesą, tas pačias ištiestas rankas, tuos pačius dangus...

K: Johnai, per šį laikotarpį, nepaisant jausmų ir patyrimų, ar tu turėjai normalų bendravimą su Dievu per maldą ir Biblijos skaitymą?

A: Taip, aš labai dažnai skaičiau Bibliją, bet kaip jau dabar matau, skaičiau tik tam tikras ištraukas ir supratau jas iš „pateptųjų“ požiūrio, kurie buvo tapę mano stabais. Charizmatinė praktika sudaro ištikimybės Raštui įspūdį, bet iš tikrųjų, jie jas naudoja, kad pateisintų savo idėjas. Eilutės yra paimamos iš konteksto ir suteikiama jiems norima prasmė. Prie alegorinės interpretacijos yra pridedama stipri pamokslautojo vaizduotė, kuri priveda prie visiškai nesąmoningų, bet labai įdomių ir patrauklių idėjų. Toks artėjimas prie Rašto neaugina žmogaus dvasiškai, bet žlugdo jį iš vidaus. Prasmę įgyja pamokslautojas, o ne Raštas. Šio „patepimo“ stiprumas apsprendžia kaip gerai jis gali rasti tam tikrus dalykus Rašte, bet dažniausiai žmonės nepastebi, kad jie yra ne pirmoje vietoje. Po truputį toks požiūris į dvasinį gyvenimą mane privedė prie nuodėmingų pagundymų ir pasidavimo gyvenimo tuštybei. Visas mano „dvasingumas“ buvo paremtas tiktai emocijomis. Aš tapau labiau nervingas, irzlus. Širdyje pasisėjo baimė. Per šį laiką, siekdamas regėjimų, naujų jausmų, stebuklų ir ženklų, nusivylęs lankiausi įvairiose konferencijose. Taip aš asmeniškai susipažinau su daugeliu garsių Rusijos ir Amerikos charizmatinio judėjimo vadovų.

K: Ar visiška ištikimybė šiam judėjimui buvo panaši į fanatizmą. Ar tikėjimą tuo periodu jūs pavadintume fanatišku?

A: Taip, jį pavadinčiau fanatišku, nes aš aklai tikėjau viskuo kas buvo sakoma. Aš buvo mokomas niekuomet neabejoti „Dievo pateptaisiais“ ir Biblija liovėsi būti man autoritetu. Būtent tai, privedė mane prie paskutinio „dvasinio žingsnio.“ Aš stengiausi išbandyti tai, ką kiti vadino – pamatyti Dievą savo akimis, veidas į veidą. Viskas vyko panašiai. Tas pats balsas mano mintyse pradėjo kuždėti, kad aš galiu pasiekti netgi didžiausią patepimą. Aš iš tikrųjų norėjau pasiekti tokį artumo su Dievu lygį, kad galėčiau pakilti į dangų ir laisvai sugrįžti į žemę kaip Jesse du Plessis, Roberts Liardon, ir kiti. Jaučiau lyg kažkas mane trauktų atgal. Jaučiau dvasinės jėgos poreikį, kad pasipriešinčiau fiziniam žemės traukos dėsniui. Visuomet buvau mokomas, kad tikėjimas yra jėga galinti įveikti viską, netgi gravitaciją. Charizmatų lyderiai mokė, kad praktinis tikėjimo įgyvendinimas yra ne kalbėjimas apie jį, bet tada, kai mes žengiame „tikėjimo žingsnį“, paremtą nauja realybe. Kaip jie sako: „Tu privalai savo veiksmais parodyti, kad tavo tikėjimas yra stipresnis už visas jėgas.“

Žinoma, turėjau dvejonių, kaip įveikti traukos jėgą. Daug apie tai mąsčiau. Skaičiau ir klausiausi kitų liudijimų. Sąmonėje turėjau tokį vaizdinį, jog jeigu aš šokčiau nuo aukštos vietos, tai prieš pat paliečiant žemę būčiau pakeltas į dangų, kur bendraučiau su Dievu veidas į veidą. Vėliau grįžčiau ir liudyčiau kitiems apie šį nuostabų patyrimą. Aišku, ši mintis buvo per daug drąsi ir mano protas tam prieštaravo. Bet vėlgi balsas manyje sakė: „Atimsiu iš tavęs visus jausmus, visus žingsnius bei patepimą, ir grąžinsiu tave į seną, pilką, be emocijų baptistų gyvenimą“. Ši kova kurį laiką vyko manyje. Kartą, kai dirbau ant pastolių prie daugiaaukščio pastato, į galvą man atėjo mintis: „Išbandyk mane. Jau ne kartą mane išbandei“. Vėlgi tai buvo vienas iš tų eksperimentų pasitikrinant atsitiktiniu klausimu – „Na, ar nori patikrinti, ar aš teisus? Esi geras prižiūrėtojas ir tavo pavaldiniai niekada tavęs nekritikavo dėl tavo darbo. Jeigu dabar vienas iš jų prieis ir pasakys - „John‘ai, šioje vietoje nepadarei tinkamos tekstūros“ – tai bus Šventosios Dvasios balsas.“ Aš sutikau su šiomis sąlygomis ir iš tikro, štai čia ateina vienas iš mano pavaldinių ir padaro tai, ko niekada nebuvo daręs – juokaudamas sako lygiai tuos pačius žodžius: „John‘ai, šioje vietoje nepadarei tinkamos tekstūros“. Aš buvau apstulbintas! “Koks tiesus atsakymas iš Dievo” – pagalvojau, – “Ir kodėl aš dar abejojau?“ Vėl patyriau tas pačias emocijas, pajaučiau, koks ryškus šviečiantis dangus ir pamačiau ištiestas rankas. Dabar aš galėčiau eiti į dangų ir pakalbėti su Dievu. Įsivaizdavau, kad aš jau kylu į dangų būdamas neapsakomai laimingas ir jaučiau šalia savęs galingą jėgą. Mano protas išsijungė. Tuo metu buvau ant pastolių šeštame aukšte. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminiau. Pabudau po kelių dienų ligoninėje. Nežinau, ar nušokau nuo to aukšto, ar tik paslydau ir nukritau, tačiau kritimas buvo siaubingas. Žinoma, neįveikiau gravitacijos jėgos ir kritau žemyn, ne aukštyn. Aš vis dar nesuprantu, kaip išgyvenau, ir šlovinu Dievą už mano stebuklingą išgelbėjimą. Sulūžo nosis, akiduobės, buvo sutrupintas kulnas, patyriau rimtą galvos traumą. Kraujas tekėjo iš mano nosies, burnos ir ausų. Gydytojai davė nedidelę tikimybę, kad išgyvensiu, ir sakė, kad jei likčiau gyvas kokio stebuklo dėka, tai būtų ne gyvenimas, bet tik kūno egzistavimas su pažeistomis smegenimis. Tačiau aš vis dar gyvas ir jūs esate to liudininkai. Dievas kalbėjo man labai ypatingu būdu. Jis baudžia kiekvieną sūnų, kurį priima. (Psalmių 119:71, Hbr 12:6).

K: Neįtikėtina, kad išgyvenai kritimą iš šešto aukšto! Papasakok, prašau, kaip tai paveikė tavo išėjimą iš charizmatinio judėjimo?

A: Kaip prieš tai jau sakiau, Dievas kalbėjo man per dvi autoavarijas. Tačiau aš mažai supratau Jo žodžius. Tada dar rimtesnis dalykas atsitiko. Roman’as Shidlovskiy’s, kuris vadino save didžiu pranašu ir sakė, kad mes nugalėsime Spokane, mirė autoavarijoje. Faktas, kad jo pranašystės neišsipildė, buvo man kaip perspėjantis ženklas. Biblija sako, kad jei pranašo žodžiai neišsipildo, jis yra netikras pranašas ir Dievas nekalba per jį (Įst 18:20-22). Tai buvo įspėjantis skambutis, signalas, skirtas man, tačiau aš neklausiau ir nutildžiau šį balsą širdyje, nes buvau pripildytas emocijų ir aukštų frazių iš charizmatų pamokslautojų. Tada žaisdamas krepšinį, stipriai susižalojau ranką. Ranka greitai ištino tiek, kad gydytojai galvojo apie amputacijos galimybę. Tačiau Dievas ir vėl man buvo gailestingas, bet aš vis dar nieko nesupratau. Galiausiai įvyko tai, apie ką jums papasakojau – aš beveik praradau gyvenimą, buvau ant mirties slenksčio, mano gyvenimas buvo pakibęs ant plauko. Kai keletą dienų buvau tarp gyvenimo ir mirties, mano artimieji jau ruošėsi mano laidotuvėms.

Kai grįžau namo iš ligoninės, pradėjau suprasti, kad Dievas man norėjo kažką pasakyti per visus šiuos patyrimus. Atsiverčiau Bibliją ir pradėjau ieškoti atsakymų čia. Skaičiau daug daug dienų ir kruopščiai išstudijavau visas eilutes apie kalbėjimą kalbomis, pranašystes, apreiškimus ir tikėjimą. Galiausiai galėjau įsitikinti pats ir nuoširdžiai ištyrinėti visus tuos “dvasinius žingsnius” ir patirtį, kurią turėjau. Dievas pradėjo man Save rodyti per Jo Žodį. Štai tada ir pradėjau suprasti, kad tik Dievo Žodis, esantis Biblijoje, yra vienintelis autoritetingas ir galutinis vedlys mūsų gyvenime. Aš atgailavau prieš Dievą iš visos širdies, pirmiausiai namuose užsidaręs savo kambaryje, vėliau bažnyčioje, į kurią eidavau prieš tai, kai buvau nuklydęs į charizmatų judėjimą.

K: Kaip gali paprastas žmogus būti užtikrintas, kad charizmatinis judėjimas yra klaidingas? Galbūt tu esi vienintelis toks su nesėkminga patirtimi, o kiti nepatenka į tokias “ekstremalias aplinkybes”? Ką tu patartum tiems, kurie yra dabar šio judėjimo dalis?

A: Norint suprasti charizmatinio judėjimo klaidingumą, reikia išpildyti keletą reikalavimų. Pirmiausiai reikia neabejotinai priimti visišką, atskirtą nuo emocijų Švento Rašto autoritetą. Problema yra ta, kad charizmatiniame judėjime Švento Rašto autoritetas perkeliamas tiems, kurie Raštą interpretuoja, pakeičia objektyvią reikšmę į jų painius prasimanymus. Studijuokite Raštą, tyrinėkite Jį. Niekas geriau jums negali parodyti tikro kelio negu pats Dievas – per Savo Žodį. Būkite kaip sveikai mąstantys tikintieji Berijoje, patikrinkite viską, ką girdite Rašte ir būsite apsaugoti nuo klaidų. Antras svarbus reikalavimas – būkit sau teisingi. Nepriimkit svajonės kaip realybės. Charizmatinis judėjimas yra sukurtas ant pseudorealybės žmonių protuose. Nesileiskite apgaunami. Jei teisingai į save pažvelgsite ir į tai, kas parašyta Rašte, jei apmąstysite ir studijuosite kontekstą, tada tikrai pamatysite, kas yra teisinga, o kas ne. Trečias reikalavimas – nesileiskite daryti to, kas yra kvaila ir neracionalu. Dievas mums davė protą, kad jo pagalba galėtume bendrauti su Juo. Jis davė mums logiką, kad Jis galėtų ją panaudoti informuojant mus apie Jo Žodžio tiesą. Biblija daug kartų sako, kad reikia turėti išlavintą protą, reiškia protą, įtakotą Dievo Žodžio (Ef 4:17-23; 1 Petro 1:13). Niekada Biblija nekviečia nustoti mąstyti ir pasiduoti emocijom. Iš kitos pusės Šėtonas visada bando aptemdyti protą. Tai yra euforinių patirčių pavojus. Iš pradžių jos atrodo dvasinės, bet jos visada sumenkina mūsų galimybę sveikai mąstyti. Taipgi siekis patirti emocijas atima iš žmogaus tikrą dvasinį gyvenimą, išreikštą Dievo Žodžio supratimu ir praktikavimu. (1 Petro 2:2-3)

Norėčiau dar pasidalinti keletu šaltinių, kurie padėjo man grįžti į normalų krikščionišką gyvenimą. Tai yra knygos ir straipsniai, kuriuos galima rasti internete. www.equip.org

K: Ačiū, John’ai. Paskutinis klausimas: kokioje būklėje dabar yra tavo dvasinis gyvenimas? Ir ką tu norėtum pasakyti mūsų skaitytojams?

A: Šiandien esu Slavų Biblijos bažnyčios Vankuveryje, Vašingtone narys ir aš labai myliu savo bažnyčią. Šiuo metu daug laiko praleidžiu jaunimo tarnystėje. Organizuoju Biblijos studijas jaunimui, maldos susitikimus, detaliai studijuojame Dievo Žodį. Taip pat Dievas skatina mane liudyti apie tai, kas man nutiko ir parodyti tikėjimo tiesą, paremtą vien tik Dievo Žodžiu, be jokių priedų. Daug kartų esu kviečiamas į skirtingas bažnyčias, kur žmonės domisi mano liudijimu, ir per savo liudijimą aš atiduodu visą šlovę Dievui, aiškindamas tikėjimo be priedų svarbą, ir paremtą tiktai Dievo Žodžiu, o ne emocijomis ar euforine patirtimi. Dievas jau įrodė Jo Žodžio patikimumą per ženklus ir stebuklus, kai buvo rašomas, ir dabar nereikia jokių papildomų įrodymų. Iš kitos pusės, kai mes ieškome ženklų ir stebuklų šiandien, šitaip darydami, mes nuvertiname ir abejojame jau įrodytu Dievo Žodžio autoritetu. Ieškodami kitų Šventosios Dvasios liudijimų, mes iš tiesų pažeminame Jį. Jis yra Biblijos autorius ir būtina Juo tikėti.

Štai ką noriu pasakyti visiems, kurie perskaitys šį interviu. Svarbiausias dalykas – jokių papildomų dalykų. Tebūna jūsų tikėjimas paremtas neklystančiu Dievo Žodžiu, kuris yra be klaidos ir pakankamas. Jums nereikia Žodžio plius šiuolaikinių pranašų apreiškimų ar Žodžio plius kalbėjimo kalbomis, ar Žodžio plius ženklų ir t.t... Nuoširdžiai studijuodami Dievo Žodį suprasite, kad pranašų ir ženklų laikas praėjo. Būkite dėmesingi sau, savo mokymui ir tęskite šiuos dalykus visada. (Gal 1:6-8; 3:2-3; 1 Kor 1:22-24; 1 Tim 4:16; 2 Tim 3:14-17)

K: John’ai, labai tau ačiū už pokalbį. Žinau, kad jis bus palaiminimas daugeliui ir padės atrasti atsakymus į sunkius klausimus.

Interviu ėmė Margaret Kolomiytseva – Sausis, 2004. 10


Kviečiame paklausyti John Pinkevich pamokslų.