• Biblijos eilutė:

    „Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.” (Jn 14, 6)

  • Pamokslai: Kviečiame paklausyti: Audio

  • Biblijos eilutė:

    „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.” (Jn 3, 36)

  • Pamaldos: Trečiadieniais 18 val. Sekmadieniais 12 val. Žemėlapis

Copyright 2019 - Kauno „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčia
Kas tavo gyvenimo šeimininkas? 
 
namas5Šiandien aš norėčiau apie savo gyvenimą kalbėti kaip apie namą. Sienos yra jo apsauga ir apribojimai, o kambariai atspindi atskiras mano gyvenimo sritis. Architektūrinis stilius yra mano individualumas. Durys ir langai – mano kontaktas su aplinka. Namas priklauso man vienam ir galiu jus įsileisti arba ne. Aš galiu dalintis su kitais savo erdve arba būti vienas. Kažkas beldžia į duris, aš atidarau (atidarau save, nes mano namas yra mano gyvenimas). Jėzus stovi prie įėjimo, aš esu apie Jį girdėjęs. Atidarau duris plačiau, lyg laukčiau svečių. Jis užeina. Aš kviečiu Jį į svetainę, tai yra reprezentacinis, gražiausias kambarys name, dažniausiai naudojamas sekmadieniais arba švenčių metu. Kambaryje erdvu, bet šaltoka, kėdės kietokos ir kažkaip nėra jame jaukumo. Prasideda pokalbis. Jėzus sako, kad jis mielai prisėstų valgomajame už stalo. Jis atsisėda į mano vietą! Ten yra šilta. Mes valgome kartu. Pietavimas kartu ir kalbėjimasis apie kasdienius dalykus suartina mus. Jis kalba apie tinkamą apšvietimą, apie žinovus, kuriems nepatiko šviesa. Jis kalba apie prarastą monetą ir didelį džiaugsmą ją suradus. Jis žino viską apie duonos kepimą ir raugą. Vakare aš paprašiau Jo pasilikti, turiu svečių kambarį, pakankamai tvarkingą. Bet Jėzus purto galvą, Jis nenori būti svečiu, nes svečiai turi kažkada išeiti. Aš jaučiuosi nusivylęs, kad Jis nori likti visam laikui. Nerimauju, kaip čia bus, jei Jėzus liks pas mane gyventi? Na, žinoma, Jis turėtų rūpintis benamiais, ar ne (leisti kartais ateiti į mano namus ir gyvenimą)? Bet aš norėčiau leisti sau namuose ir savo gyvenime laikas nuo laiko padainuoti vonioje, truputėlį netvarkos ir šiaip... Šventieji juk turi būti ypatingai tvarkingi, jie juk nesupranta juokų! O gal supranta? Manau galėtumėme pabandyti, be prievolės, žinoma. Bet tai nebus be prievolės, jau po poros dienų tai suprantu, kad man bus liūdna jei Jis išeis. Jis paliks didelę tuštumą. Labai įdomu su Juo būti ir nė karto nebuvo nuobodu ar liūdna. Man šildo širdį lyg ugnis ir lempos šviečia ryškiau ir duona skanesnė, kai Jis kartu. Kvaila, bet aš bijau, kad Jis gali išeiti. Kaip aš galėčiau Jį sulaikyti? O, dabar jau žinau! Aš padovanosiu Jam visą namą! Kaip šeimininkas Jis turėtų gerai jaustis ir tuo pačiu rūpintis namu. Galėtų persitvarkyti kaip Jam patinka. Man tai kainuoja mažą skausmą... Jam visus raktus atiduoti. Na, štai dabar aš kaip ir neturiu savo namo, jis dabar man nepriklauso. Pagalbos! O ne, ką Jis daro su tais raktais? Tikiuosi Jis nenori atrakinti rūsio durų ir nusileisti žemyn! Ten gan giliai užkišti apdulkėję, seni prisiminimai. Senoje skrynioje guli pusiau pamirštos nuodėmės, lentynoje stovi keletas butelių pykčio. Viską lauk! Jis išmeta viską lauk! Ir aš turiu Jam padėti išmesti visas šiukšles, žinote, kaip baisiai viskas atrodo dienos šviesoje! Viską lauk, be gailesčio! Greičiausiai visas namas būtų apėjęs pelėsiu, jeigu nesutvarkytumėme. Bet ką Jis daro toliau?! Ne! Jis nori pažiūrėti, kas palėpėje? Ten keistos minčių konstrukcijos, dar pora voratinklių, blogos nuotaikos, apdulkėjęs požiūris guli kaip senas daiktas ir kaip šikšnosparnis kabo depresija. Tačiau ji greitai išskrenda pro palėpės langą lauk. Jis, kaip geras architektas, išmano apie vidaus grožį, aš turiu Juo pasitikėti, paprasta ir gražu visame name. Kambariai atrodo šviesesni ir platesni. Kvepiančios gėlės visose vazose, šviesu, jauku... Ir visi kampai švarūs! Taip pat jokio chaoso stalčiuose. Galiu gerai jaustis šitame name. Na, tik prie vieno turėsiu priprasti: langus ir duris palikti atvirus... Dieviškas, šviežias oras gaivina visą namą. Svečiai ateina ir išeina kada nori. Jie šoka ir groja, juokias ir verkia, jie klausosi muzikos sėsdami prie stalo... Ir aš pajuntu, kad šis namas tikrai man daugiau nebepriklauso. Aš visada atidžiai patikrinu ar durys užrakintos, pasižiūriu pro akutę, kas yra lauke. Juk gali koks vagis įeiti! Arba koks nesimpatiškas žmogus! Bet šis namas priklauso Jėzui ir Jam spręsti, kas gali įeiti vidun. Svarbiausias dalykas, jog Jis liks čia! Svarbiausia, kad Jam čia patinka ir Jis niekada neišeis ir nepaliks manęs vieno!

„Štai Aš (Jėzus) stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi" (Apr 3, 20).

 

Kitas pamokslas: Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose

Get started with blogging on howtostartblogging.com