Copyright 2019 - Kauno „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčia

Daugiau liudijimų galite rasti

fff


Nerijaus liudijimas

nerijusKoks buvo mano senas gyvenimas?

Mano senas gyvenimas buvo sunkus ir visur buvo blogis, kuris supo mane ir mano šeimą. Gyvenau baimėje, nes tėtis ir mama nesutarė, pykosi ir jų pyktis pasiekdavo patį aukščiausią lygį. Aš kaip vaikas matydavau kaip mano mama, brolis ir sesė kentėdavo nuo tėčio smurto, nes mama norėjo vaikams duoti kažką gero, o tėtis norėjo, kad šeimoje būtų sumokėti visi mokesčiai. Tėtis ir mama nemokėjo šeimoje susikalbėti – jų kalba būdavo arba kumščiai, arba rėkimai viens ant kito. Po jų ginčo tėtis visuomet kabindavosi prie mano sesers ir brolio:

- Atneškit pažymių knygelę!

Ir tuo momentu, kai tėtis tai pasakydavo, žinojom, kad laukia ilga, kankinanti naktis, kurios pasekmės bus mėlynės nuo diržo arba kumščiai. Mane, kaip jauniausią vaiką, mama, brolis ir sesė saugojo nuo tėčio, kad nebūčiau mušamas. Tai buvo baisu ir nesinori daugiau prisiminti šios gyvenimo dalies.

Po tėčio mirties šeimoje pasidarė ramiau, bet tuo momentu užgriuvo kitos problemos. Mamai tekdavo sunkiai dirbti, kad galėtų išlaikyti butą, kuriame mes su broliu gyvenom. Galiausiai mama nebeišgalėjo sumokėti buto mokesčių, tad pardavę butą, kraustėmės pas ją. Tuo metu man buvo 14 metų ir savo namuose matydavau girtuoklystes, pats taip pat pradėjau gerti. Po kurio laiko viskas pasikeitė, susipažinau su savo Kung Fu treneriu, kuris mane pradėjo auklėti, kaip reikia ramiai ir teisingai gyventi, bet po trejų metų viskas dar labiau pasikeitė.

Kaip išgirdau Evangeliją?

Evangeliją išgirdau iš brolio Valdo, tuomet grįžęs namo atsiklaupęs ant kelių sakiau Dangiškajam Tėvui:

- Ateik, Dieve, į mano gyvenimą ir pradėk viską taisyti, kaip Tu nori, o ne kaip aš, nes aš esu (Tavo akimis) nuodėmingas ir prašau Tavęs, išvalyk mano sielą nuo blogio ir atleisk man, nes esu silpnas ir man reikia Tavęs, Jėzaus Kristaus vardu. Amen.

Tuo momentu aš pajutau kaip mano visas kūnas ir mano vidus gavo tokio neapsakomo didelio džiaugsmo antplūdį, kuris man padėjo su laiku suprasti, koks aš iš tikrųjų esu nuodėmingas ir kaip mano gyvenime reikia Kristaus, kuris atvėrė man akis ir davė gyvenimo tikslą.

Kokie buvo tolimesni mano pasikeitimai po įtikėjimo?

Kai įtikėjau Kristumi kaip savo Gelbėtoju, maldoje prašydavau, kad galėčiau išreikšti savo mintis ir tai gavau. Prašiau, kad galėčiau giedoti Jam giesmes ir tai gavau. Ir taip po truputį maldoje bendraudamas su Viešpačiu, pamačiau – Jis leido man pamatyti – viską kitomis akimis. Už tai Jam dėkosiu ir dėkosiu visada, kad Jis mano gyvenime davė tikro Gyvenimo džiaugsmo. Ačiū Jam už visa tai. Dėkosiu Jam visada Jėzaus Kristaus vardu. Amen. 

 


Išpažintis, arba Juodasis ir Baltasis

Mano biografija panaši į daugelio, bet be jos nesuprasite, koks žmogus rašo. Gimiau 1961 m., buvau pakrikštytas, bet augau be Dievo. Baigęs 8 klases, susidūriau su gyvenimu. Greit supratau, kokiais principais vadovaujasi aplinkiniai, kas valdo žmones. Prasidėjo ir mano kova už būvį. Dabar aišku, kad buvau dvilypis žmogus. Baltasis – geras, Juodasis – blogas. Buvo sovietmetis, palankiausias metas mano Juodajam klestėti. Negaliu sakyti, kad tapau nusikaltėliu, bet kiekviename žingsnyje matydamas, kaip gyvenimu džiaugiasi „apsukrūs vyrukai“, stengiausi ir aš tobulėti. Siekdamas turto, surinkau visas ydas. Nenorėjau sau ko nors neleisti ir taip „užšokau ant adatos“. Prasidėjo stagnacija, kuri truko 4 metus. Pajutau, kad jei nesustosiu – niekad neišsikapstysiu. Narkomanai netiki, bet aš iš tiesų sustojau. Narkotikus keitė alkoholis. Buvo daug linksmų dienų, gyvenau ieškodamas tik malonumų, bet laikui bėgant jie nebeteikė džiaugsmo. Liko tuščia širdyje, jaučiau, kad kažką gyvenime praleidau, bet nesusigaudžiau – ką.

Ieškojau draugo,su kuriuo galėčiau pasikalbėti, atverti save, bet neradau. Ieškojau moters, su kuria galėčiau dalytis gyvenimu, bet likau apviltas. Baltasis trumpam pasirodydavo, bet Juodasis buvo daug stipresnis. Galiausiai pasijutau esąs aklavietėje. Nežinojau, kur save dėti. Buvau visiškai sugedęs. Mano smegenys buvo taip apnuodytos blogiu, kad sunku ir aprašyti.

Kartą mama pradėjo kalbą apie Dievą. Po to vis dažniau, kol sykį beveik jėga nusitempė į „Tikėjimo žodį“. Manyje kažkas įvyko, tai buvo lyg Dievo dvelksmas. Bet buvau per daug „žalias“, mano įspūdžius ir Dievą draugai per 5 min. sumynė, o aš nemokėjau Jo apginti. Po pusmečio svečiavausi kitame mieste ir ten priėmiau Jėzų į širdį, pasidaviau Jo vadovavimui. Porą savaičių gyvenau taip, lyg mane kas neštų, taip buvo lengva. Bet neturėjau literatūros, nebuvo žmonių, kurie padėtų sustiprėti mano tikėjimui, ir greičiausiai buvau silpnavalis, nes grįžęs namo susidūriau su materialinėmis problemomis ir buvau įsuktas į senąjį verpetą. Daug vėliau Naujajame Testamente perskaičiau: „Šuo grįžta prie savo vėmalo arba kiaulė išsimaudo tam, kad išsivoliotų dumbluose...“ Aš pašiurpau.

Atsipeikėjau kalėjime. Buvo tokia dvasinė būsena, kad supratau, jog man padėti gali tik Dievas. Puoliau gilintis į Jo mokymą. Praėjo 1,5 mėn. Atrodė, kad supratau visas tiesas, bet pasirodo, norėjau apgauti patį Dievą, nes pasąmonėje dar tikrai nebuvau švarus, tik norėjau Jo padedamas greičiau išeiti į laisvę. Nepasisekė – teismą atidėjo. Dievas viską mato, net mintis. Vėl tris mėnesius analizavau, svarsčiau, karštligiškai skubėjau. Atrodė, kad pamačiau tai, ko anksčiau buvau nepastebėjęs, bet... Vėl nesėkmė. Keikiau visus ir viską, bet trumpai. Kažkokia jėga mane stūmė prie Dievo. Buvau kaip molis Jo rankose, tiksliau – kaip geležis kalvio rankose, nes mane grūdino. Įkaitindavo iki baltumo, o paskui nardindavo į vandenį. Ištrauktas būdavau labai nusivylęs Juo, bet labai greitai pamatydavau, kad pykti reikia ant savęs. Ir taip keletą kartų. Turėjau Naująjį Testamentą ir kitų knygų, kalėjimas man tapo jau ne kalėjimas. Aš mokiausi pažinti ir suprasti Dievą. Daug kartų perkračiau save. Pripažinau savo kaltes, supratau savo menkumą. Neabejojau, nesiginčijau su Juo. Aš tikėjau. Aš tiesiog pradėjau jausti Jį. Praėjo metai, kol buvau nuteistas metams ir šešiems mėnesiams. Tuos metus tikrai nebuvo lengva gyventi pagal Dievą ir nelikti skuduru kojoms valyti. Nors papuoliau į atmosferą, kurioje galėjau jaustis kaip žuvis vandenyje, bet negyvenau taip. Prigimčiai tai buvo karas. Nebuvo bendraminčių, su kuriai galėčiau pasiaiškinti nesuprantamas Testamento vietas. Dievas turbūt „įjungė“ antrą mano smegenų pusrutulį, nes ir kitomis sąlygomis ne taip lengva visiškai sutikti su Jo Tiesa. Turbūt įsivaizduojate, kokią reakciją čia sukelia žodžiai: „... jei gausi per dešinį žandą, atsuk kairį...“ arba „ ... būk mažiausias...“ ir t.t. Nebuvo paprasta čia būnant suvokti tikrąją prasmę. Kalėjimas ne vieta eksperimentams, ir klaidų čia niekas neatleidžia. Iš pradžių vyko labai skausminga vidinė kova su Juoduoju, nes į kiekvieną geros valios poelgį čia buvo žiūrima kaip į silpnumą. Juodasis šėldavo, jis šaukdavo: „Leisk, aš praeisiu uraganu!“, bet su Dievo pagalba laimėdavo Baltasis. Buvau pridengtas lyg nematomu skydu, linksma buvo matyti, kad manęs neįveikia supanti tamsa, nes gyvenau teisingai. Lyg kažkas kontroliavo mano kalbą, temperamentą. Esu gyvas įrodymas, kad visada gali laimėti Baltasis, kad ir kaip būtų spaudžiamas, tik reikia visada Juo sekti. Juodasis ir dabar dar gyvas, tik įkalintas iki gyvos galvos. Būna, kad jis daužo grotas, bet neišsiveržia. Manau, Juodąjį turime visi, tik vienų jis stipresnis, kitų silpnesnis. Tai – mūsų prigimtis, kurią turime nugalėti. Kalėjime praleisti 12 mėn. yra patys geriausi mano metai, nes ten aš pažinau Dievą. Jo nereikia laukti iki mirties. Dievas veikia dabar ir užmoka pagal nuopelnus dabar. Žinoma, gėrybės nekrenta iš dangaus, jos ateina kitais keliais. Taip susiklosto aplinkybės, kad už gerą širdį, nesavanaudišką pagalbą kenčiančiam, prislėgtam būni pamalonintas. Kaip gera matyti, kai tau atlygina, nors nieko tokio ypatingo nepadarei, tik buvai doras. Už jokius turtus neiškeisiu Jo. Nemirktelėjęs mirčiau už Jį, kaip Jis mirė už mane. Ar yra pasaulyje tokia jėga, išskyrus Dievą, kuri galėtų padaryti tokį perversmą žmoguje? Kodėl tik dabar man buvo leista rasti tikrąjį Kelią? O kiek daug dar klaidžiojančių, ieškančių ir nerandančių. Būtų mano valia, pirmokėliams mokyklose dėstyčiau tik vieną discipliną - „Dievo pažinimą“. Kol nepažįstama ši Tiesa, nėra prasmės daugiau nieko mokyti, net pavojinga. Nes gali išaugti protingas kenkėjas, progreso stabdys.

Brangieji, reikia daugiau viešumo. Bažnyčių mums maža. Ir ką duos Bažnyčia žmogui, kuris nieko nežino apie Kristų? Žmones reikia žadinti, šaukti, aiškinti. Tik tada jie žino, kas tai yra Bažnyčia ir ką ten veikti. Nesu šalininkas nei įprastų bažnyčių, nei „Tikėjimo žodžio“, nei baptistų, nei fokuliarų. Ar Jėzus šlovinamas į vandenį įbridus ar galvą į smėlį įkišus, kam tai rūpi? Svarbu, kad mes su Kristumi, už gėrį. Dievas mus moko doros, o ne apeigų. Kovokime su velniu, o ne stenkimės pasirodyti geresni vieni prieš kitus savo tarnavimais. Daugiau reklamos Gėriui, nes dabar pas mus reklamuojami higieniniai paketai, šunų maistas ir t.t. Argi nematote, kur nužengėme, statydami savo „aš“ aukščiau už viską, siekdami tik apčiuopiamų dalykų? Civilizacija toli pažengė, ir žmogui atrodo, kad jis valdo – Dievui neliko nei vietos, nei laiko. Nereikia stebėtis, kad viskas griūva – juk pamiršome „kertinį akmenį“. Dievas – visų problemų sprendimas ir atsakymas į visus klausimus. Rašau buvusiems bendraminčiams. Dievas neatstūmė manęs, Jis myli visus. Noriu tik paaiškinti, ką prarandate, atsisakydami Jo ar nežinodami. Linkiu visiems pažinti Dievo meilę, gailestingumą, didybę. Tik tada pajusite tikrą gyvenimą. Su pagarba

Valdas Rimavičius 1996m.

 


Janinos Gotautienės liudijimas

Iki atgimstant mano gyvenimas turbūt niekuo nesiskyrė iš kitų žmonių gyvenimo. Virš 30 metų pragyvenom su vyru, kartu užauginom du vaikus – sūnų ir dukrą. Sulaukėm pirmos anūkėlės, bet Dievo valia ji 9 mėn. mirė. Gimė dar du anūkėliai.

Nebuvau religinė fanatikė, bet nebuvau ir ateistė. Lankiau bažnytines pamaldas per katalikiškas šventes, laidotuves,vestuves, krikštynas. Bet neturėjau jokio supratimo apie Dievą ir nesupratau tų apeigų, ritualų.

Jei paklaustumėt, ką labiausiai mylėjau gyvenime, atsakyčiau: vyrą, tvarką ir vaikus. O kur buvo Dievas? Tuo metu aš buvau labai toli nuo Jo, nors Jis visada buvo arti, tik aš to nežinojau.

Dievas yra tvarkos Dievas ir, kad viskas būtų sustatytą į vietas, Dievas supurtė mano gyvenimą taip, kad žemė atrodo pabėgo iš po kojų ir viskas nebeteko prasmės. Netekau tų, kuriuos labai mylėjau. Vyro ir sūnaus. Šėtonas greit pasiūlė savo paguodos malonumus, pradėjau smarkiai rūkyti. Rūkiau po visą pakelį cigarečių į dieną. Pradėjau išgerdinėti saikingai. Lankiau bažnyčią, kas mėnesį užpirkinėjau mišias, ėjau išpažinties, bet ramybės nebuvo. Kodėl? Todėl, kad Dievo nebuvo širdyje. O juk tik Jis mūsų ramybė.

Dar daugiau – pasidariau namie kaip altorių: vyro ir sūnaus portretai, kryžius su nukryžiuotuoju ir žvakės. Meldžiausi iš širdies, tik lūpos kalbėjo ne tuos žodžius, kuriuos reikėjo. Širdis buvo kupina sielvarto. Keliai pamėlynavo nuo tokių apeigų. Pasaulis mane atstūmė, likau be darbo. Iki pensijos dar trys metai, o pajamų nebuvo. Bet Dievas maloningas (tada aš nesupratau, kad tai Jis manimi rūpinasi). Gavau auklės darbą. Ir štai vieną dieną, tai buvo 98 m. liepos pradžioje, viena moteris, vardu Gražina, (dabar ji man sesuo Kristuje) matydama mane tokią liūdinčią ir juodai apsirengusią, paklausė: „kas man atsitiko?“ Kantrai su užuojauta išklausė mano pasakojimą apie tai, kas įvyko mano gyvenime. Ji man uždavė tik vieną klausimą: „ar aš tikiu, kad Jėzus Kristus gyvas?“ Aš susimąsčiau turbūt pirmą kartą gyvenime. Aš pradėjau galvoti apie Dievą širdimi ir suprast, kas atsitiko. Prieš mano akis kaip kino filme praėjo visi kryžiai, kuriuos kada nors teko matyti bažnyčiose ir ant jų prikaltas Jėzus Kristus. Tai truko tik keletą akimirkų. O jai Dievas įdėjo į lūpas žodžius: „o mes jį kalam ir kalam prie kryžiaus“. Atrodė taip, tarytum ji skaitytų mano mintis. Kažkoks nesuprantamas virpulys perėjo per mane. Pirmoji tiesa įėjo į mano širdį. Jėzus Kristus gyvas. Po kurio laiko ji paskolino man Bibliją. Aš ją skaičiau nuo pradžios knygos, tikėjimu regėjau viską, kaip Dievas kūrė pasaulį. Godžiai troškau sužinoti kuo daugiau tiesos. Dievas, matydamas kaip aš jo ieškau, pats per savo Žodį atvėrė man Tiesą. Nes jis yra Tiesa. Kai pradėjau skaityti Evangelijas, supratau, kad turiu pasikrikštyti. Skambinau Gražinai ir klausiau: „ką man daryti, eiti į vonią pasikrikštyti“. Ji sakė: „palauk, aš tave nuvesiu į bažnyčią“. Ir taip 1998 m. rugsėjo 22 d. aš pirmą kartą atėjau į Kristaus misijos bažnyčią. Kai buvo kvietimas ateiti priimti Kristų, aš išėjau į priekį ir priėmiau viešą Kristaus išpažinimą. Jėzus tikrai atėjo į mano širdį. Po savaitės, rugsėjo 29 d., aš prašiau bažnyčios pritarimo, kad galėčiau pasikrikštyti. Kadangi tą dieną vyko krikštynos, tai ir aš krikštu prisidėjau prie Jo bažnyčios. Dievas tą pačią dieną pašalino, atėmė potraukį rūkyti. Dar po kurio laiko atėmė potraukį gerti bet kokį alkoholinį gėrimą. Tikėjimu išgydė 33 m. senumo ligą, kuriai reikėjo chirurginės operacijos. Pakeitė mano požiūrį į save, į kitą žmogų, į nuodėmę. Davė talentą rašyti eilėraščius apie Viešpatį. Suteikė troškimą studijuoti Jo Žodį. Išmokė melstis, pripildė širdį meile žūstantiems. Pripildė širdį meile vaikams, išmokė dėstyti vaikams pamokėles. Išmokė būti priklausomai tik nuo Jo, savo problemas ir rūpesčius atiduoti Jam.

Aš esu Jo nuosavybė. Jis mane atpirko savo kraujo kaina. Aš tikiu, kad Dievas naudos mane savo garbei, tol kol laikys šioje žemėje. Aš čia tik svečias ir ateivis, mano tėvynė danguje ir už tai aš dėkoju Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jam tebūna garbė ir šlovė, ir gyrius, ir padėka per amžių amžius. Amen.

 


Nijolės Pauliukonytės liudijimas

Gyvenau kaip ir kiti mano pažįstami žmonės. Mokiausi, dirbau...

Laikui bėgant pajutau gyvenimo beprasmiškumą. Atsirado nerimas dėl ateities, kamavo ligos. Norėdama keisti savo gyvenimą, lankiau įvairius rengimus, parodas, paskaitas...

Pagal skelbimą laikraštyje atėjau į paskaitą „Antrasis Kristaus atėjimas”, kurią skaitė misionierius iš JAV Vytautas Cibas.

Sužinojau, kad Dievas yra gyvas. Jis parašė laišką žmonėms – Bibliją.

Išgirdau Gerąją Naujieną – Evangeliją, kad amžinas gyvenimas yra Dievo malonės dovana: „Nes Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų” (Ef 2,8-9).

Supratau, kad esu nusidėjėlė ir pati savęs negaliu išgelbėti...

Sužinojau, kad Dievas myli mane, nes Jis siuntė Savo Sūnų Jėzų Kristų mirti ant kryžiaus ir už mano nuodėmes. Patikėjau, kad Jėzus Kristus prisikėlė ir yra Gyvas.

Išpažinau savo nuodėmes ir tikėjimu maldoje pakviečiau Jėzų Kristų ateiti į mano širdį ir gyvenimą, tapti mano Gelbėtoju ir Viešpačiu. Tokiu būdu priėmiau amžino gyvenimo dovaną.

„Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas” (Rom 10,9).

Atsirado širdyje ramybė, nes dabar žinau, kad šiame kūne esu tam, kad vis labiau pažinčiau Viešpatį, Jį mylėčiau ir vykdyčiau Jo valią, skelbčiau išgelbėjimą kitiems žmonėms. Mano gyvenimas įgavo tikslą ir prasmę. Išnyko baimė dėl ateities, nes dabar tvirtai žinau, kad po mirties eisiu pas Dievą į dangų, ne todėl, kad esu gera, bet todėl, kad patikėjau Jėzaus Kristaus atperkamuoju krauju, pralietu ant kryžiaus ir už mano nuodėmes.

 


Kęstučio Balnio liudijimas

kestutisIšgelbėtas buvau prieš 20 metų. Tikrai tuo metu patyriau Dievo artumą, atsirado noras pažinti Raštą, pagal galimybes bandžiau skelbti Evangeliją. Ar prisimenate Kristaus palyginimą apie sėjėją? Aš buvau ta sėkla, kuri kritusi į žemę sudygo ir bandė nešti vaisių, tačiau aplinkui užaugo erškėčiai ir beveik užgožė mane.

Buvau devyniolikos metų jaunuolis, kuriam be Dievo dar rūpėjo ir visi žemiški reikalai. Kadangi artimai nepažinojau Dievo, nepilnai pasitikėjau Juo ir ėjau per gyvenimą savarankiškai, neatsisakydamas pasaulio apžavų. Po truputį vis tolau nuo Dievo, ir Jis leido man tolti, nes visi turime laisvą valią gyventi, kaip norime. Buvau kaip tas sūnus iš Luko Evangelijos 15 skyriaus, kuris paliko tėvo namus ir išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Aš bėgau nuo Dievo, bet Jis visada buvo šalia ir kantriai laukė, kada gi aš sustosiu ir vėl atsigręšiu į Jį.

Žinau, kad Jis buvo šalia, nes švelniai saugojo kai būdavo pavojus smarkiai nusidėti  ir neleisdavo įkristi į nuodėmės liūną...

Prabėgo 15 metų, o Jis vis dar kantriai laukė. Gyvenau kaip visi. Mano gyvenimo tikslai ir siekiai beveik nebesiskyrė nuo kitų žmonių. Per tą laiką aš matydavau ir atpažindavau Dievo globą, dėkodavau Jam ir kartais net pasimelsdavau, bet tai nesuminkštino mano širdies. Aš neatsidaviau Dievo valiai, kaip dabar suprantu, kad Jis norėtų, kol vieną dieną buvau „pargriautas ant žemės“. Galvojau, kad esu sveikas žmogus, tačiau sužinojau, kad man nedelsiant reikia operuoti širdį...

Taip, tai ta vieta, kuri būna užkietėjusi. Tuomet aš ir mano šeima išgyvenome tai, kas parašyta 2 laiško Korintiečiams 1 skyriaus 9 eilutėje: „savyje patyrėme mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu”.

Išgirdęs sukrečiančią žinią apie savo širdies fizinę būklę, pamačiau, kad ir dvasinė širdies padėtis buvo apgailėtina. Pamačiau gyvenimo tuštybę ir trapumą. Viskas, kas anksčiau atrodė svarbu, neteko prasmės, kas atrodė brangu, neteko vertės, gyvenimo tikslai ir siekiai prarado bet kokią reikšmę ir svarbą. Gyvenimas tapo tuščias ir beprasmis. Staiga man nieko nebereikėjo, nes atrodė, kad viskas pasibaigė. Norėjosi išgirsti stebuklą, kad diagnozė neteisinga, bet pasirodė, kad ji dar sunkesnė, nei maniau. Niekas negalėjo padėti. Viskas staiga pasikeitė...

Kokia brangi man tuomet pasidarė mano šeima...

Branginau kiekvieną nugyventą dieną. Tai, kas buvo brangu anksčiau, neteko vertės, o ko anksčiau nepastebėdavau, pasidarė brangu. Atrodė, kad šalia nebuvo net ir Dievo. Manau, kad Jis leido man patirti savo bėgimo nuo Dievo rezultatą – tuštybę...

Nuo diagnozės iki operacijos prabėgo mėnuo. Paskutinį rytą parašiau ir išsiunčiau atsisveikinimo žinutę artimiausiems žmonėms, ir mane išvežė į širdies „minkštinimo” operaciją. Sutapimas ar ne, nežinau, bet ligoninėje sutikau savo 33-čiąjį gimtadienį, žinau tik tiek, kad tuomet aš ne tik norėjau grįžti į Tėvo namus, bet bėgte bėgau ten.

Pirmiausia, sugrįžo noras geriau pažinti Dievo Žodį. Klausiausi radijo laidų, ieškojau pamokslų internete ir kaip pamišęs ištisai jų klausiausi...

Prašiau Dievo, kad Jis pakeistų mane ir mano gyvenimą taip, kaip Jis norėtų. Prašiau, kad uždegtų norą gyventi pagal Jo valią. O kadangi Jis visada išklauso, išklausė ir tą kartą. Netikėtai pažįstamų tarpe atradau bendramintį, kuris mane stiprino, su kuriuo diskutuojant augo ir mano paties pažinimas. Vėliau mus abu Visagalis Dievas už rankos atvedė į šią bažnyčią...

Atvedė kaip pirmokėlį ir apreiškė, kad dabar mano vieta čia – mokytis, pažinti ir augti. Pajutau kaip gera yra gyventi pagal Dievo valią, patyriau gyvenimo džiaugsmą. Ačiū Dievui, dabar trokštu visada išlikti Jo valioje, nes tai garantuoja ramybę, saugumą ir suteikia gyvenimui prasmę. „Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau” (119 Psalmės 71).