Gyvenau tautoje, kuri save krikščionimis vadina

Iz 29, 13 “Viešpats tarė: Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs klausydami žmonių priesakų…”

Gyvenau tautoje, kuri save
Krikščionimis vadina,
Kuri tradicijas, ritualus brangina,
Bet gyvo Dievo nėra pažinę

Tauta apakinta melu,
Šėtono užliūliuota.
Netiki Jėzaus atliktos aukos galia,
Savo gerais darbais bando vaduotis.

Bet ar gali žmogus padaryt daugiau,
Negu už jį Dievas padarė.
Ar nuodėmes panaikinti gali
Kasdieniniu aukų ritualu.

Kai Jėzaus kūnu
Kraujas ir prakaitas varvėjo.
Jis tarė “Atlikta” ir Jo Dvasia
Pas Dievą Tėvą nuskubėjo.

Priduoti savo kraują,
Kaip auką sandoros naujos.
Ir tos aukos pilnai pakanka
Kad žmogų iš vergijos išvaduot.

Juk kūniškai, mes gimėme vergauti
Kunigaikščiui, viešpataujančiam ore.
Kol vieną dieną Jėzus mus aplankė,
Ir gimėme iš naujo Dievo šeimoje.

O Viešpatie juk tau brangus
Kiekvienas Tavo kūrinys.
Atverk jų nereges akis,
Tegul jie tavo šlovę pamatys.

< Ankstesnis eilėraštis | Sekantis eilėraštis >