Copyright 2021 - Kauno „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčia

Pasakėčia: kada matau aš krislą draugo akyje


(Marija Nemurienė)

Viena laputė susitikus kitą
Pradėjo pasakot nebūtą mitą.
„Žinai, jis taip į ją žiūrėjo...“
(pačiai net seilė nuvarvėjo),

O ta Pelė pasitariman neatėjo!
Mačiau ją parke, su drauge sėdėjo.
Barsukas tas išėjo jau iš krašto,
Neskaito jis kas dieną Liūto rašto.

O Micius vedė Katę Magdaleną...
Ir sako, jau su ja nebegyvena.
Įstatymu Karaliaus – Liūto reik tikėti:
„Su nepaskiepytom – nesusidėti!”

O Voveraitė ta, kur ištekėjo...
Septyni mėnesiai dar nepraėjo, 
Kai pasigimdė voveriuką...
Vienos savaitės (nuo vedybų) dar pritrūko...

O aš kas dieną vis už juos meldžiuos!
Sakau, gal Sutvėrėjas proto duos?“

Beržo šakoj lakštingala tupėjo
Ir visą pokalbį girdėjo.
Švelniu balsu ji sučiulbėjo
Ir tokią kalbą joms išdėjo:

„Kam vargti, kitų nuodėmes skaičiuoti,
Gal tikslingiau savąsias susumuoti?
Nejaugi, miela drauge, nežinai,
Kad savo liežuviu didesnę nuodėmę darai?

Įstatymu Karaliaus – Liūto pasikliauk:
„Mylėki artimą, atleisk, neliežuvauk!“
Iš gėdos Lapė nusisuko
Paraudo ir į krūmus spruko.

 

<Ankstesnis eilėraštisSekantis eilėraštis>

Vaizdo įrašai

      

Daugiau vaizdo įrašų