Visi žmonės žemėj svečiai laikini,
Vieni tai supranta ir laukia kas bus ateity,
Kiti svarsto, kad patys viskam šeimininkais yra
Atėjus metui, jie užgęsta be TIESOS širdyje.

Bet tikrai tikrai toks metas bus,
Kai kartą prasivers dangus
Ir pamatysim savo akimis
Tą miestą, kurį pastatė JIS.

Ten vietos bus pakankamai,
Tenai gyvens Dievo vaikai
Nesigirdės ten dūsavimų nei verksmų,
Ore aidės garsai mūsų giesmių.

Mes dėsim vainikus prie Jėzaus kojų
Ir džiūgausim, kad esame su Juo
Dėkosime be paliovos, kad žemiškoj kelionėj.
Jis buvo su mumis visur ir visados

Tikrai tikrai toks metas bus,
Bet šiandien esame dar žemėj
Tad būkime kasdieną Dvasios kupini,
Kad būt palaiminta kelionė.

Tarnaukim Dievui su džiaugsmu
Ne verčiami ir ne todėl, kad reikia.
Mylėkim taip kaip mus pamilo Jis,
Kad nusidėjėlis pataptų Dievo vaikas.

Ir neapkraukim rūpesčiais savos širdies,
Iš jos versmė gyvybės teka
Juk viską mums parūpins Jis,
Tai kam tada bereikalingos šnekos.

Mes mėgstam padejuot dažnai
Čia skauda, tai kažko mums trūksta,
Tarytum Tas, kuris sukūrė mus
To nežinotų ir nepasirūpintų.

Ir nepamirškime dėkot
Už viską ką Jisai mums duoda,
O jei dabar esi išbandymų kely
Tebūna JĖZUS tau vienintelė tikra paguoda.

Parašytas 2015 01 10

< Ankstesnis eilėraštis | Sekantis eilėraštis >